Infekcinė mononukleozė: kas tai yra, kaip ji perduodama, kokie jos simptomai?

Mononukleozė - tai liga, kurią sukelia žmogaus Epšteino ir Barro viruso (EPV) infekcija, retesniais atvejais - citomegaloviruso (CMV), Toxoplasma gondii, ŽIV arba adenoviruso infekcija, tačiau vėliau jie priskiriami "į mononukleozę panašiems sindromams".

Infekcinė mononukleozė paplitusi visame pasaulyje, tačiau dažniausiai ja serga baltosios rasės atstovai ir vaikystės bei jaunystės amžiaus žmonės. Iki pilnametystės daugiau kaip 90 % gyventojų jau būna susidarę antikūnus.

Daugeliu atvejų mononukleozė būna gerybinė, sukelianti nedaug simptomų.

Užsikrėtimas mononukleoze paprastai nebūna sunkus ir be intensyvaus gydymo simptomai savaime išnyksta per 1-2 mėnesius.

Infekcinė mononukleozė greičiausiai pasireiškia tik vieną kartą per žmogaus gyvenimą. Tačiau virusas gali išlikti organizme ramybės būsenoje.

Retais atvejais, ypač kai imuninė sistema labai nusilpusi, esant dideliam stresui, sunkiai ligai, nėštumui ar kitoms organizmą apkraunančioms situacijoms, EPV virusas organizme gali atsinaujinti ir pasireikšti kitokio tipo liga.

Infekcinę mononukleozę dažniausiai per burnos ertmės išskyras, seiles ir kraują perduoda Epšteino-Barro virusas.

Pagrindiniai vartai yra kvėpavimo takai.

Perdavimas galimas ir per lytinius santykius. Tačiau dažniausiai liga perduodama per seiles, todėl ji vadinama "bučinių" arba "vaikų liga".

Kai kuriais atvejais virusą užsikrėtusi motina gali perduoti vaisiui.

Mononukleozė dažniausiai plinta bučiuojantis, dalijantis stiklinėmis ir stalo įrankiais su kitu asmeniu, čiaudint ir kosint.

Epšteino-Baro virusas žmogaus organizme dauginasi per nosiaryklės gleivinės, seilių liaukų ir tonzilių limfoidinio audinio ląsteles. Po to jis plinta po visą organizmą krauju.

Infekcinės mononukleozės inkubacinis periodas yra maždaug 4-6 savaitės po kontakto su užsikrėtusiu asmeniu.

Tačiau kai kuriuos pirmuosius simptomus galima pastebėti jau po 1-2 savaičių. Tai daugiausia nuovargis, padidėjusi temperatūra ir kaklo bei pažastų limfmazgių padidėjimas.

Jei mononukleozė negydoma, kai kuriais retais atvejais gali pasireikšti sunkesnės ligos komplikacijos.

Tai kvėpavimo takų obstrukcija, kepenų pažeidimas, meningitas, širdies raumens uždegimas ir kitos komplikacijos, turinčios įtakos hematologinėms, neurologinėms ir širdies funkcijoms.

Viena iš sunkiausių komplikacijų yra blužnies plyšimas, kuris paprastai būna susijęs su intensyviu pilvo skausmu ir hemoraginio šoko požymiais.

Retais atvejais Epšteino-Baro virusu užsikrėtusiems berniukams jis gali sukelti Dankano ligą - genetinę imunodeficito ligą, susijusią su X chromosoma, sukeliančią SH2D1A geno mutaciją.

Todėl visada būtina, kad gydytojas atliktų specializuotą tyrimą ir taikytų gydymą.

Mononukleozės infekcijos eiga yra individuali: nuo besimptomės per dažniausiai pasireiškiančius simptomus iki sunkių sveikatos komplikacijų (retai).

Daugeliu atvejų užsikrėtus prižiūrint gydytojui, ligos eiga būna gerybinė.

Infekcinė mononukleozė dar vadinama liaukų karštlige dėl limfmazgių, ypač kaklo, pažastų ir kirkšnių, padidėjimo bei blužnies ir kepenų organų padidėjimo (splenomegalija ir hepatomegalija).

Ligą lydi galvos skausmas, gerklės skausmas (tonzilitas), nosiaryklės patinimas ir paraudimas, skausmas ir diskomfortas pilvo srityje, padidėjęs pernelyg didelis nuovargis, bendras kūno silpnumas, pykinimas, apetito stoka ir padidėjusi temperatūra iki maždaug 39 laipsnių karščio.

Taip pat gali atsirasti petechijų - specifinis taškinis raudonas bėrimas burnos ertmės minkštojo gomurio srityje.

Galimi infekcinės mononukleozės požymiai ir simptomai:

• Limfmazgių padidėjimas
• blužnies padidėjimas (splenomegalija)
• Kepenų padidėjimas (hepatomegalija)
• Karščiavimas
• Padidėjęs nuovargis
• Lėtinio nuovargio sindromas
• Bendras silpnumas
• Bloga savijauta
• Pykinimas
• Vėmimas
• Pilvo skausmas
• Galvos skausmas
• Gerklės skausmas
• Tonzilitas
• Petechijos (burnos gomurio bėrimas)
• Odos bėrimas
• Angina
• Raumenų skausmas
• Nosiaryklės patinimas
• Patinimas aplink akis

Iš pradžių diagnozė nustatoma remiantis gydytojo atlikta profesionalia apžiūra. Apžiūros metu surenkama anamnezė ir patikrinama nosiaryklės būklė.

Atlikdamas apžiūrą gydytojas palpacijos būdu diagnozuoja limfmazgių ir pilvo organų padidėjimo būklę. Jis naudoja diagnostinį vaizdavimo metodą - ultragarsinį tyrimą, ypač siekdamas tiksliai pavaizduoti kepenų vidaus struktūras.

Daugeliu atvejų paimamas gerklės gleivinės mėginys mikrobiologiniams laboratoriniams tyrimams atlikti. Tyrimo rezultatas nustato, ar paimtame mėginyje yra mononukleozės viruso.

Iš paciento paimamas kraujo mėginys hematologiniam tyrimui. Serologinio tyrimo metu nustatomas paciento kraujo kiekis, kepenų funkcijos tyrimai, uždegiminiai procesai ir baltųjų kraujo kūnelių kiekis.

Heterofilinis kraujo tyrimas dėl antikūnų gali parodyti, kad organizme yra EBV viruso. Tikslus antikūnų kiekis taip pat gali būti naudojamas dabartinei mononukleozės fazei (stadijai) atskirti.

Infekcinės mononukleozės prevencija

Pagrindinė mononukleozės viruso profilaktika yra sveikas gyvenimo būdas, imuninės sistemos stabilumas ir aukštas organizmo imunitetas.

Patartina užkirsti kelią infekcijos plitimui. Susirgus šeimoje ir artimoje aplinkoje, rekomenduojama dezinfekuoti daiktus, kurie turėjo sąlytį su užsikrėtusio asmens seilėmis ir yra potencialus viruso infekcijos šaltinis.

Infekcinė mononukleozė dažniausiai perduodama per seiles, todėl reikėtų riboti fizinį kontaktą bučiuojantis ir dalijantis bendromis stiklinėmis bei stalo įrankiais.

Infekcinė mononukleozė nėštumo metu

EBV virusu gali susirgti ir suaugęs žmogus. Jei moteris nėra sirgusi EBV, ji gali susirgti lengviau dėl silpnesnės imuninės sistemos nėštumo metu.

Nors EBV mononukleozė yra herpeso virusas, daugeliu gydytų atvejų jis nepaveikia motinos organizme esančio vaisiaus. EBV neturėtų būti perduodamas transplacentiniu keliu.

Tačiau dėl individualios sveikatos būklės visada būtina pasitarti su gydytoju.

Dėl galimos kitų pavojingų herpeso virusų, sukeliančių infekcinę mononukleozę(toksoplazmos, CMV...), rizikos, būtina profesionali gydytojo apžiūra ir gydymas.

Viso nėštumo metu būtina reguliari ginekologo atliekama vaisiaus ir motinos stebėsena.

Epšteino-Baro viruso (mononukleozės) sukėlėjai

Pirmą kartą infekcinę mononukleozę pavadinimu limfadenopatija 1885 m. aprašė rusų gydytojas Filatovas. Vėliau daktaras Pfeifferis ligą dėl jos simptomų pavadino liaukų karštine.

1964 m. virusologai Tonis Epšteinas ir Yvonne Barr, naudodami mikroskopą, pirmą kartą įrodė infekcinės mononukleozės herpeso virusą.

Jiems pavyko įrodyti viruso egzistavimą iš Burkito limfomos naviko ląstelių, naudojant elektroninį mikroskopą.

Natūrali vaistažolių pagalba kepenims palaikyti

Vienas iš žinomiausių vaistažolių, teigiamai veikiančių kepenis, yra augalas Silybum marianum - pieninis raugerškis. Šiame augale yra medžiagos, vadinamos silimarinu, kuri pasižymi detoksikuojančiomis ir antioksidacinėmis savybėmis.

Ji padeda atkurti ir apsaugoti kepenų ląsteles. Padeda apsaugoti kepenis nuo pažeidimų ir kartu didina jų atsparumą. Nors silimarinas yra saugus, jo nerekomenduojama vartoti jaunesniems nei 5 metų vaikams, nėščioms ir krūtimi maitinančioms moterims.

Nerekomenduojamas sergant širdies ir kraujagyslių ligomis ir esant tam tikroms alergijoms (riešutams, sėkloms). Būtina pasikonsultuoti su gydytoju, kad būtų nustatytas šios vaistažolės vartojimo tikslingumas, atsižvelgiant į individualią paciento sveikatos būklę ir galimas vaistažolės vartojimo kontraindikacijas su farmakoterapija (vaistais ir medikamentais).