Guillain-Barré sindromo gydymas: vaistai ir palaikomasis gydymas

Imunoterapija

Imunoterapija apima plazmaferezę ir imunoglobulinų (IVIg) vartojimą. Tai vienas iš veiksmingų gydymo metodų.

Imunoterapija taikoma tais atvejais, kai pacientas be pagalbos negali nueiti bent 10 metrų.

Abiejų minėtų metodų derinys kol kas nedavė geresnių rezultatų nei pasirinkus kurį nors vieną metodą atskirai. Abu šie gydymo būdai kainuoja maždaug tiek pat ir abiem būdams būdingas bendras principas - sutrumpinti sveikimo laiką.

IVIg yra veiksmingiausias, jei gydymas pradedamas per dvi savaites nuo eisenos sutrikimo pradžios. IVIg preparatai skiriasi priklausomai nuo gamintojo, jų sudėtyje yra skirtingas druskų, cukraus, pH ir IgA antikūnų kiekis.

Gydymas IVIg turi būti griežtai individualus ir pritaikytas konkrečiam pacientui.

Pagrindinis IVIG veiklusis komponentas yra IgG antikūnai. Šie antikūnai užima receptorius ant pažeistų nervinių struktūrų, taip užkirsdami kelią "kenksmingų" autoantikūnų prisijungimui.

Įprastinė IVIG dozė yra 2 g vaisto 1 kg paciento svorio. Dozė padalijama per dvi-penkias dienas.

Pirmąją infuzijos valandą svarbu nuolat stebėti paciento gyvybines funkcijas kas 15 minučių. Prieš kiekvieną dozę galima suleisti paracetamolio arba antihistamininio vaisto.

Gydymas yra reiklesnis inkstams, todėl prieš kiekvieną dozę ir reguliariai po jos reikia tikrinti inkstų funkciją. Žmonėms, kurių inkstų funkcija sutrikusi, infuzijos greitis turi būti perpus mažesnis už įprastą.

Sunkus nepageidaujamas šalutinis poveikis:

• venų tromboembolija (krešulio susidarymas venoje, per kurią jis patenka į organizmą).
• anafilaksija (sunki alerginė reakcija, kelianti pavojų gyvybei)
• ūminis inkstų nepakankamumas
• aseptinis meningitas
• į insultą panašios būklės

Tačiau pacientams, gydomiems IVIG, su gydymu susijusių šalutinių poveikių ir komplikacijų vis dėlto būna mažiau nei pacientams, kuriems nustatyta plazmaferezė.

Plazmaferezė yra gydymo metodas, kurio metu iš kraujo pašalinami autoantikūnai. Jį draudžiama taikyti nėščioms pacientėms arba hemodinamiškai nestabiliems pacientams.

Plazmaferezė skiriama per 4 savaites nuo simptomų atsiradimo nevaikštantiems pacientams ir per 2 savaites ambulatoriniams pacientams.

Dažniausi nepageidaujami poveikiai yra hipotenzija, hipokalcemija ir trombocitopenija, kurie paprastai pagerėja per 24-48 valandas.

Jei pacientams turi būti atliekami daugkartiniai plazmos keitimai, atskirus seansus reikia atlikti 24 valandų intervalu, kad nesumažėtų krešėjimo faktorių.

Gydymo plazmafereze nauda yra raumenų jėgos atkūrimas, mažesnė nuolatinės motorinės negalios tikimybė ir mažesnis atkryčių skaičius praėjus 1 metams po pirmojo GBS epizodo.

Kortikoterapija

Kortikosteroidai nėra naudingi gydant GBS ir netgi gali pabloginti paciento būklę.

Palaikomasis gydymas

Gydant GBS labai svarbus palaikomasis gydymas. Labai svarbu užkirsti kelią giliųjų venų trombozei. Skiriami heparino preparatai, enoksaparinas.

Taip pat veiksmingas elastinių kompresinių kojinių mūvėjimas tol, kol pacientas galės savarankiškai vaikščioti.

Kvėpavimo, pulso ir kraujospūdžio stebėjimas yra labai svarbi GBS sergančio paciento gydymo dalis.

Pacientams, kuriuos reikia ventiliuoti dirbtine plaučių ventiliacija, po 2 savaičių reikia atlikti tracheostomiją (pašalinti vamzdelį ilgalaikei ventiliacijai).

Taip pat skiriami paprasti analgetikai, tokie kaip paracetamolis ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tačiau jie gali būti neveiksmingi nuo raumenų skausmo.

Skausmui malšinti paprastai pasirenkami opioidiniai analgetikai. Jų vartojimas yra susijęs su tam tikrais šalutiniais poveikiais, tokiais kaip tuštinimasis, vidurių užkietėjimas, šlapimo pūslės sutrikimai ir kt.

Reabilitacinis gydymas turėtų būti orientuotas į tinkamą galūnių padėtį, laikyseną ir tinkamos mitybos palaikymą.

Skiepijimų reikėtų atsisakyti ūminėje fazėje arba praėjus 1 metams po GBS epizodo. Vėliau galima atlikti aktyvią imunizaciją. Išimtis yra vakcinos, kurios turi GBS riziką po vakcinacijos.