Leukemijos gydymas

Gydymo tikslas - nuolatinė visiška remisija, normalizuojant kraujo ir kaulų čiulpų kiekį.

Pagrindinis gydymo standartas - skirstyti pacientus į grupes pagal genetinių mutacijų buvimą.

Daugiau žinių apie individualias genetines anomalijas leidžia geriau pritaikyti gydymą pacientams.

Standartinis ir pagrindinis gydymas yra chemoterapija, citostatikų derinys schemose pagal tarptautinius protokolus.

Dabar taip pat turime tikslinių gydymo būdų, kurie selektyviai veikia konkretų taikinį.

Ji veikia signalinius kelius ir bando slopinti naviko augimą.

Pavyzdžiui, gydymui naudojami fermentų inhibitoriai, pavyzdžiui, tirozinkinazės, ir monokloniniai antikūnai.

Jie duoda terapinę naudą tam tikrai pacientų grupei (pvz., turinčiai tam tikrą genetinę mutaciją).

Gydant leukemiją taip pat taikomas švitinimas (radioterapija). Jis taikomas, kai yra indikacijų.

Pagrindinis pagrindas yra simptominis, palaikomasis gydymas, komplikacijų prevencija ir griežta dispanserinė priežiūra.

Pacientai dažnai susiduria su sunkia infekcijų eiga. Tokiais atvejais būtinas gydymas plataus spektro antibiotikais.

Gydant leukemiją dažnai vartojami kortikosteroidai, kurie, be kitų poveikių, pasižymi vadinamuoju limfolitiniu poveikiu (slopina limfoidinio audinio proliferaciją).

Papildomas gydymas apima augimo veiksnius, skatinančius kraujodarą.

Labai dažnas ir ne kartą būtinas gydymas yra kraujo perpylimas.

Kraujodaros ląstelių transplantacija

Transplantacija - tai gydymo metodas, kai sutrikus kraujodarai pacientui perkeliamos kraujodaros ląstelės - vadinamoji transplantacija.

Pagrindinis transplantacijos tikslas - sunaikintą kraujodaros audinį pakeisti sveikomis kraujodaros ląstelėmis.

Postūmį transplantacijų tyrimams davė atominiai sprogimai, kurių metu buvo slopinama kraujodara.

Proveržio idėja buvo sąmoningai sunaikinti sergančius kaulų čiulpus (pvz., didelėmis radiacijos dozėmis, chemoterapija) ir pakeisti juos sveikomis kraujodaros ląstelėmis.

Svarbus atradimas medicinoje buvo vadinamosios HLA sistemos (žmogaus leukocitų antigenų) kraujyje atradimas.

Kraują skirstome nebe tik pagal kraujo grupes, bet ir išskiriame specialius baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) požymius - antigenus.

Todėl galime daug tiksliau apibūdinti žmogaus kraują, kai jis perpilamas ar transplantuojamas.

Šis principas taikomas gydant leukemiją. Didelėmis citostatikų ir (arba) radiacijos dozėmis slopinama sergančioji kraujodara. Pasveikti galima tinkamu laiku persodinus kraujodaros ląsteles.

Transplantacijos rūšys:

• Alogeninės transplantacijos
• Alogeninė nesusijusi (įtraukta į kaulų čiulpų arba virkštelės kraujo donorų registrus)
• Autologinė transplantacija (iš savo organizmo, donorystė esant visiškai ligos remisijai)

Ląstelių šaltinis:

• Kaulų čiulpai
• Kraujodaros ląstelės iš cirkuliuojančio periferinio kraujo
• Bambagyslės virkštelės kraujas

Kraujodaros ląstelės iš periferinio kraujo

Kaulų čiulpai yra hematopoezės vieta.

Ankstyvuoju laikotarpiu donorystė ir transplantacija buvo atliekama injekcijomis į kaulų čiulpus.

Šiandieninė medicina periferiniame kraujyje aptinka kamienines kraujodaros ląsteles. Paprastai jų būna nedaug, tačiau gydant ir netekus baltųjų kraujo kūnelių, organizmas nori atsinaujinti ir į kraują išplauna didesnį kiekį kraujodaros ląstelių.

Tai galima paskatinti specialiais augimo veiksniais, esančiais gydymo metu, ir laikui bėgant kraujo ląstelių ima trūkti.

Šio tipo transplantacija šiuo metu pasaulyje taikoma dažniausiai.

Bambagyslės kraujas

Palyginti didelė kraujodaros ląstelių dalis bambagyslės kraujyje leidžia jį naudoti gydant onkohematologines ligas.

Bambagyslės kraujo transplantacija dažniausiai taikoma vaikams gydyti. Ji gali būti atliekama ir suaugusiesiems.