Mikčiojimas, mikčiojimas: kokios jo priežastys?

Mikčiojimas - tai kalbos sutrikimas, kai kalbos sklandumas nutrūksta nevalingai kartojant atskirus skiemenis ar žodžius.

Kalbos pertrūkius gali lydėti pauzės, kai asmuo negali ištarti jokio garso. Šios pauzės dar vadinamos kalbos blokais.

Nors mikčiojimas nėra elgesio ar emocinis sutrikimas, jis priskiriamas šiai kategorijai.

Tai yra rimtas kalbos sutrikimas. Jis sukelia didelių problemų asmens asmeniniame gyvenime, visuomenėje, mokykloje ir darbe.

Mikčiojimo atveju tai nėra psichikos negalia. Mikčiojančio asmens smegenys funkcionuoja visiškai normaliai.

Pirmieji mikčiojimo požymiai dažnai pasireiškia jau ikimokyklinio amžiaus vaikams nuo 3 iki 5 m. Dažniau mikčioja berniukai.

90 % vaikų mikčiojimas pasireiškia iki 4 metų amžiaus.

Aplinka, kurioje vaikas auga, ypač šeima, vaidina svarbų vaidmenį šio sutrikimo atsiradimui ir vystymuisi.

Dažnas dirgiklis yra psichologinė trauma, kuri gali būti ūmi arba tęstis ilgą laiką.

Tačiau dažnai jis atsiranda ir dėl įgimtų polinkių.

Kai vaikui staiga atsiranda mikčiojimas, paprastai tai būna gerai išreikštas emocinis išgyvenimas. Paprastai išgyvenimas būna neigiamas, tačiau ne išimtis ir stiprus emocinis patyrimas, pavyzdžiui, netikėtai užgriuvęs apdovanojimas.

Tarptautinė mikčiojimo supratimodiena minima spalio 22-ąją.

Mikčiojimas skirstomas į

Pradinį (incipientinį), kuris pasireiškia ikimokyklinio amžiaus vaikams ir vaikams pereinant į mokyklą, nuo 5 iki 7 metų.

Nuolatinį (fiksuotą), kuris išlieka visą mokyklinį laikotarpį, nuo 7 iki 13 metų amžiaus.

Lėtinis (chroniškas), kuris išlieka paauglystėje ir suaugusiųjų amžiuje, nuo 14 metų.

Priežastis gali būti raidos ir neurogeninė.

Vystymosi priežastis pasireiškia jau mažiems vaikams. Tai viena iš labiausiai paplitusių mikčiojimo formų.

Neurogeninė mikčiojimo priežastis yra įgyta ir prasideda vėliau. Ji pasireiškia vyresniems vaikams, žmonėms po galvos traumų, po insulto ar smegenų sužalojimo.

Jį taip pat gali sukelti narkotikų vartojimas, vaistai, psichologinės ir emocinės traumos.

Vystymąsi lemianti mikčiojimo priežastis

• Dažniausia priežastis, net 88 % atvejų, yra nepalankios šeimos aplinkybės
• pasikeitusi bendravimo aplinka
• Naujo šeimos nario atvykimas ir gimimas
• Gyvenamosios vietos pasikeitimas
• Vaiko atskyrimas nuo šeimos, net ir laikinas, gali sukelti šią būklę
• Baimė

Įgimtas polinkis, tikriausiai atsiradęs dėl stipraus streso ar psichologinės traumos, taip pat vaidina svarbų vaidmenį mikčiojimo priežastims.

Įtakos turi ir paveldimumas, nedideli smegenų pažeidimai, nedideli smegenų vystymosi sutrikimai ir aplinka.

Psichologinės mikčiojimo priežastys

Psichologiniu požiūriu staigaus mikčiojimo priežastis gali būti:

• gyvūno išpuolis
• vaiko paguldymas į ligoninę
• artimo šeimos nario (tėvų, senelių, mėgstamo šeimos nario) mirtis
• automobilio avarija
• kritimas iš aukščio
• taip pat stiprus emocinis išgyvenimas, pvz., dovanos išpakavimas

Kaip išvengti mikčiojimo

• Neišgąsdinkite vaiko.
• Nespauskite jo baime, pavyzdžiui, kad ateis velnias.
• Venkite spręsti situacijas, kurios gali psichologiškai paveikti vaiką ir jį paveikti, pavyzdžiui, uždarymas tamsiame kambaryje, bausmė šaltu dušu.
• Neverskite vaiko daryti to, ko jis labai bijo.
• Nekalbėkite taip, kad vaikas bijotų. Neleiskite vaikui žiūrėti siaubo filmų. Venkite staigių garsių garsų, kurie gali išgąsdinti vaiką.

Mikčiojimo rizikos veiksniai

• Vystymosi atsilikimas vaikystėje
• Genetinis polinkis, jei mikčiojimas paplitęs šeimoje
• Stresas šeimoje

Mikčiojimas pasireiškia aktyvaus bendravimo metu, o labiausiai sustiprėja susikaupus.

Mikčiojimą sunkina susijaudinimas, nerimas, nuovargis, stresas, spaudimas, psichologinė įtampa, pasirodymas prieš auditoriją, taip pat sumažėjusi savivertė.

Jis daug mažiau pasireiškia skaitant.

Mažiausiai tikėtina, kad mikčiojimas pasireikš šnekant ar dainuojant.

Dauguma mikčiojančių žmonių kalba sklandžiai, neužsikirsdami, kai kalba patys su savimi arba dainuoja.

Simptomai skiriasi ir priklauso nuo sutrikimo sunkumo.

• Lengva forma pasireiškia pirmųjų skiemenų ar sąskambių kartojimu, kartais su ištempimu.
• Esant vidutinio sunkumo formai, taip pat pasireiškia spazmai pradžioje, tempimas ir skiemenų kartojimas. Kartais taip pat būna veido raumenų, liemens, rankų ir galvos judesių.
• Sunkios formos atveju kalba sutrinka, o spazmai žodžių pradžioje būna labai stiprūs iki neįveikiamų.

Mikčiojimui būdingos 3 simptomų grupės

Disfluencija - nerišli kalba

• Mikčiojant atsiranda tokia disfluencijos rūšis
  • Žodžių kartojimas - matau automobilį, automobilis
  • Žodžių kartojimas
  • Skiemenų kartojimas
  • Vieno skiemens žodžių kartojimas
  • Ilgi skiemenys
  • Balsių ilginimas
  • Sakinio blokavimas arba sustabdymas - tyliosios pauzės
  • Pauzė žodyje
  • Žodžių posūkiai ir sakinių taisymai

Pernelyg didelės raumenų pastangos

• Kalbėjimo sunkumai gali būti susiję su
  • greitas akių mirksėjimas
  • lūpų drebėjimas
  • veido tikas
  • galvos trūkčiojimas
  • kumščių gniaužimas
  • Raudonavimas
  • Prakaitavimas

Protinė įtampa

• Pasireiškia:
  • Vidinis nerimas
  • Frustracija
  • Baimė kalbėti
  • vengimu bendrauti (vengimas skambinti, skambinti telefonu, pirmenybė teikiama tekstinėms žinutėms ar elektroniniams laiškams)

Tonai, klonai ir tonoklonai

Tonai, klonai ir tonai trukdo rimtam bendravimui.

Prie jų prisijungia

• nenatūrali veido išraiška
• galvos ir kūno trūkčiojimai, tikai.
• vaikas kvėpuoja netaisyklingai, kartais su traukulių požymiais
• veido paraudimas
• prakaitavimas
• greitas pulsas

Dažnai pasireiškia logofobija, t. y. baimė kalbėti.

Bendraujant susiduriama su mikčiojimo simptomais:

• Toninė mikčiojimo forma - pasireiškia spaudimu žodžio skiemens pradžioje. Spaudimas gali būti toks stiprus, kad žodis neištariamas.
• Kloninė forma - būdingas skiemenų kartojimas žodžio pradžioje. Sunkios formos atveju kartojimas gali pasireikšti žodžio viduryje.
• Toninė-kloninė forma yra labiausiai paplitusi forma, ji derinama su tonine ir klonine formomis.

Kas vyksta mikčiojant?

Mikčiojant nevalingai susitraukia kvėpavimo, balso stygų ir artikuliaciniai raumenys.

Mikčiojant yra:

sutrikę kvėpavimo judesiai

Mikčiojantis žmogus neproporcingai eikvoja iškvepiamąjį oro srautą.

Kai kurie toniniu mikčiojimu sergantys asmenys iškvepia orą prieš išleisdami garsą ir žodį užbaigia tik su oro likučiais.

Kiti iškvepia orą įveikdami žodžio barjerą, kai kalba mikčiodami.

Vaikų kvėpavimas ramybės būsenoje yra normalus, gana fiziologiškas. Kai tik jis nori ką nors pasakyti, pasikeičia iškvepiamo oro srautas.

Fonacinių judesių trikdžiai

Balso formavimo sutrikimas, atsirandantis dėl gerklų fonacinių judesių sutrikimo.

Stiprus ir spazminis balso produkavimas pažeidžia balso stygas kraujotaką ir gleivinės paburkimą, todėl kartu atsiranda balso sutrikimas.

Trumpai apie mikčiojimo simptomus

• Sunkumai pradedant žodžius, sakinius
• Žodžių, žodžių balsių ilgėjimas
• Balsių, žodžių, skiemenų kartojimas
• Pauzės žodyje, dėl kurių žodis nutrūksta
• Žodžių pridėjimas prie kalbos, pvz., "hm", tikintis, kad bus sunku ištarti kitą žodį
• Pernelyg didelė įtampa ar veido, viršutinės kūno dalies judesiai
• Nerimas kalbant
• Nesugebėjimas veiksmingai bendrauti

Pavyzdžiai

• Garsų pridėjimas - ehm, ajaaj...
• Kartojami ištisi žodžiai - obuolys, obuolys ant stalo
• Frazių kartojimas - ji yra - jai 8 metai
• Žodžių keitimas bendraujant sakinyje - aš buvau... aš išėjau
• Minties neužbaigimas - įvardytas.... pamirštant vardus

Išsami ir kruopšti diagnostika yra labai svarbi planuojant gydymą.

Vaikui bus atliekami tokie tyrimai kaip:

• foniatrinis - tiriami balso, kalbos ir klausos sutrikimai
• logopedija - tarimo, išraiškos, kalbos įgūdžių, kalbos supratimo tyrimas
• neurologinis - neurologinių sutrikimų tyrimas ir diagnostika
• psichologinis - asmenybės, intelekto, atminties, dėmesio tyrimas
• kai kuriais atvejais
  • vidaus tyrimas, kurio metu nustatoma bendra asmens ligos istorija, jo sveikatos būklė, taip pat ankstesnės ligos, traumos, operacijos, dėl kurių galėjo atsirasti mikčiojimas
  • reabilitacijos tyrimas
  • psichiatrinis tyrimas

Diagnozuojant ir vertinant mikčiojimą (disfluenciją), vertinama:

• pauzių, kurios pastebimos mikčiojant, dažnumas
• Kokybiškai pauzių požymiai gali pasireikšti nefiziologiniais simptomais, pavyzdžiui, priverstinėmis pauzėmis, kurias sukelia spazmai (nevalingi raumenų susitraukimai), pernelyg didelėmis kalbėjimo pastangomis arba girdimai skirtinga kalba
• Pauzių lokalizacija
• Pauzių trukmė

Dažniausiai mikčioja 2-7 metų amžiaus vaikai.

80-90 proc. atvejų mikčiojimas pasitaiko jaunesniems nei 4 metų vaikams.

Jis progresuoja lėtai ir palaipsniui arba gali prasidėti staiga.

Dažniausiai pasireiškia laipsniškas pradinio sąskambio kartojimas, pirmojo žodžio kartojimas vaikui nesuvokiant, kad jis jį kartoja.

Laikui bėgant kalbos sutrikimas darosi vis dažnesnis ir labiau trikdantis.

Galiausiai mikčiojimas išnyksta 65-85 % vaikų.

Kartais mikčiojimas tampa lėtiniu ir išlieka iki suaugusiojo amžiaus. Jis gali sumažinti savivertę.

Mikčiojimas daro didelę įtaką mikčiojančio žmogaus asmenybei ir dažnai lemia pasyvumą bei socialinę izoliaciją.

Kalbos blokai gali sukelti žmogui nepilnavertiškumo kompleksą, neapykantą sau ir depresiją.