Perikarditas: širdies gleivinės uždegimas. Kokios jo priežastys ir simptomai?

Perikarditas - tai uždegiminė širdies perikardo (išorinio dangalo) liga. Daugeliu atvejų sveikata palaipsniui gerėja be pasekmių. Tačiau gali atsirasti sunkių komplikacijų.

Ypač rizikinga išsivystyti širdies tamponadai ir perikardo išvaržai - skysčio susikaupimui po perikardu. Kokia yra perikardito etiologija, simptomai ir gydymo galimybės? Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų rasite straipsnyje.

Širdies apvalkalas trumpai

Perikardas yra kietas apsauginis maišelis (membrana), supantis širdį. Jį sudaro 2 sluoksniai, t. y. išorinis skaidulinis ir vidinis serozinis sluoksnis. Fiziologinėmis sąlygomis tarp šių dviejų sluoksnių perikardo ertmėje yra 20-30 ml skysčio.

Po perikardu yra miokardas (širdies raumuo), o vidinis skaidulinis sluoksnis - endokardas.

Perikardo funkcijos:

• Širdies judėjimo reguliavimas (ribojimas)
• Apsauginė funkcija nuo širdies infekcijos
• Širdies trinties į aplinkinius audinius mažinimas

Perikarditas

Įvairios etiologijos uždegiminė širdies gleivinės liga. Būdingas simptomas - krūtinės skausmas kairėje pusėje. Kai kuriais atvejais jis primena miokardo infarktą. Taip pat gali būti šaudantis skausmas į kairįjį petį.

Pagal uždegiminio proceso pradžios trukmę perikarditas skirstomas į ūminį ir lėtinį.

Perikarditas yra širdies perikardo liga, kurios metu perikardo audinys yra patinęs ir uždegiminis. Infekciniu arba neinfekciniu pagrindu uždegiminis pažeidimas randamas tiesiogiai perikarde.

Šis uždegiminis procesas trikdo fiziologinę širdies funkciją.

Perikardo išvarža - tai būklė, kurią sukelia didelio skysčio kiekio susikaupimas tarp perikardo ir pačios širdies. Fiziologinėmis aplinkybėmis perikarde yra nedidelis skysčio kiekis, kuris leidžia širdžiai sklandžiai judėti perikarde.

Širdies tamponada - tai padidėjęs spaudimas širdžiai dėl per didelio skysčio ar kraujo susidarymo perikarde. To pasekmė - sumažėjęs širdies tūris ir nepakankamas viso kūno aprūpinimas krauju.

Sunkiausia perteklinio skysčio perikarde pasekmė yra hemodinaminis kolapsas dėl širdies ertmių suspaudimo (negalėjimo jų užpildyti).

Ūminio perikardito metu sparčiai besiformuojantis skystis gali taip suspausti širdį, kad dešiniojo skilvelio neįmanoma užpildyti krauju.

Pagal atsiradimo etiologiją perikarditas skirstomas į infekcinį ir neinfekcinį. Infekcinė priežastis yra dažnesnė.

Tai daugiausia virusinės ir bakterinės infekcijos, grybelinės infekcijos arba parazitai.

Virusinėms infekcijoms daugiausia priskiriami Coxsackie, Ebšteino-Barr virusas, echovirusai, enterovirusai, parvovirusai, herpesvirusai arba ŽIV. Bakterinėms infekcijoms daugiausia priskiriami Spathyloccocus, Coxiella burnetti arba tuberkuliozės bakterijos. Grybelinėms infekcijoms daugiausia priskiriamos Hipoplasma ir Candida.

Neinfekcinis perikarditas gali atsirasti dėl autoimuninės, metabolinės ar greta esančios navikinės ligos. Sisteminė vilkligė, sarkoidozė, reumatoidinis artritas, vaskulitas, hipotirozė ar mechaninis paties perikardo pažeidimas.

Taip pat galimas Deslerio sindromas (perikarditas po miokardo infarkto) ir postperikardiotominis sindromas pacientams po širdies ir kraujagyslių (širdies) operacijų.

Klinikinėje praktikoje terminas idiopatinis perikarditas pirmiausia vartojamas kalbant apie ūminį perikarditą, kurio tiksli etiologija nenustatyta.

Ligos požymiai taip pat priklauso nuo to, kaip greitai perikarditas organizme atsirado. Ūminis perikarditas pirmiausia pasireiškia aštriu duriančiu skausmu už krūtinkaulio kairėje pusėje. Jis gali spinduliuoti link kairiojo peties, kaklo ir žandikaulio.

Jei pasireiškė minėti ūminiai simptomai, nedelsdami kreipkitės į greitosios pagalbos tarnybas. Ypač jei skausmą lydi vegetaciniai simptomai - prakaitavimas, silpnumas ar galvos svaigimas.

Tačiau krūtinės skausmas sergant perikarditu taip pat gali būti bukas ir spaudžiantis.

Perikarditą gali lydėti kvėpavimo pasunkėjimas, širdies plakimas, kosulys, padidėjęs nuovargis, raumenų skausmai ir, jei būklė progresuoja, sunkūs širdies nepakankamumo simptomai (kulkšnių, blauzdų ar pilvo sienos patinimas).

Lėtinio perikardito atveju klinikiniai požymiai gali būti nelabai ryškūs. Būklė vystosi palaipsniui ir perikardas gali šiek tiek prisitaikyti prie padidėjusio skysčio kiekio.

Galimi perikardito simptomai:

• krūtinės skausmas
• Širdies plakimas (palpitacijos)
• Sausas kosulys
• Dusulys
• Sutrikęs kvėpavimas
• Apatinių galūnių patinimas
• Rijimo ir kosulio pasunkėjimas
• Raumenų ir sąnarių skausmas
• Padidėjusi kūno temperatūra
• Per didelis nuovargis ir silpnumas

Konkrečią diagnostikos procedūrą nustatys gydytojas, surinkęs anamnezę, atlikęs pagrindinę pirminę apžiūrą ir įvertinęs klinikinius paciento simptomus.

Pagrindinis principas - kraujo mėginio paėmimas ir jo laboratorinis įvertinimas, kuris patvirtina arba paneigia infekcinių virusų ar bakterijų buvimą organizme. Taip pat nustatomos uždegimo žymenų (CRP, leukocitozės), lemiančių uždegimo buvimą paciento organizme, vertės.

Pagrindinė perikardito diagnozė apima EKG (elektrokardiografiją). Matuojamas širdies elektrinis aktyvumas. Rezultatas - EKG kreivė, nustatanti tikslias atskirų paciento širdies dūžių bangas, svyravimus ir intervalus.

Pagal EKG diagnozę galima nustatyti širdies ritmo sutrikimus, kurių priežastis gali būti perikarditas.

Iš fizikinių vaizdavimo metodų naudojamas rentgenologinis tyrimas. Iš krūtinės ląstos vaizdo galima gauti informacijos apie širdies šešėlio formą ir dydį bei nustatyti skysčio pertekliaus (pleuros ar perikardo išskyros) buvimą.

Padidėjęs sferinis širdies šešėlis gali būti perteklinio perikardo išskyrų požymis.

Šiuo metu pirmenybė teikiama magnetinio rezonanso tomografijai arba kompiuterinei tomografijai. Jie pasižymi didesniu jautrumu ankstyvosiose ligos stadijose.

MRT (magnetinio rezonanso tomografija) ir KT (kompiuterinė tomografija) dažniausiai naudojami detaliam perikardo vaizdui gauti. Jie pasižymi geriausiu jautrumu tik norint parodyti sustorėjusį ir kalcifikuotą perikardą.

Ultragarsinė echokardiografija naudinga išsamiam širdies vidaus struktūrų vaizdui gauti. Ji apibūdina širdies raumens ir vožtuvų dydį, būklę, struktūrą.

Tyrimas dažniausiai atliekamas siekiant nustatyti skysčių sankaupas aplink širdį. Echokardiografija parodys sistolinę funkciją ir bet kokį širdies kamerų susiaurėjimą.

Širdies kateterizacija naudojama tuo pat metu matuojant slėgį širdies kamerose. Specialus vamzdelis (kateteris) įvedamas į venų sistemą. Kateteris įvedamas tiesiai į paciento širdį.

Jei yra didelis išskyros kiekis, atliekamas perikardo skysčio tyrimas (perikardiocentezė). Skystis siunčiamas biocheminiams, mikrobiologiniams ir patologiniams laboratoriniams tyrimams.

Perikardiocentezė taip pat yra gydomoji procedūra, skirta per dideliam perikardo skysčio kiekiui išleisti.

Prognozė

Gera prognozė priklauso nuo ankstyvos diagnozės, priežasties nustatymo ir kvalifikuoto gydymo.

Perikarditu sergančių pacientų prognozę lemia uždegimo intensyvumas ir pasirinktas gydymas. Virusinis perikarditas daugeliu atvejų išgydomas be pasekmių. Širdies pažeidimo sukelto perikardito prognozė priklauso nuo jo sunkumo.

Tačiau bet kuri ūminio perikardito priežastis gali išlikti ir sukelti vėlesnį lėtinį perikarditą.

Lėtinį perikarditą dažnai sukelia šios ligos: tuberkuliozė, spindulinė terapija ir būklė po širdies operacijų. Perikardo sustorėjimas, randai ir kalcifikacija vėliau apriboja širdies pripildymą. Tai sukelia vadinamąjį konstrikcinį perikarditą.

Perikardito profilaktika

Perikardito prevencija yra ribota, tačiau tam tikri principai ir veiksniai gali sumažinti jo atsiradimo riziką.

Labai svarbu pašalinti infekcijos riziką, imtis kruopščių higienos priemonių ir vengti kontakto su infekciją turinčiais asmenimis. Rekomenduojama skiepytis nuo tam tikrų virusų, pavyzdžiui, gripo, arba kartu pasiskiepyti nuo kovid 19 ligos (ypač asmenims, kurių imunitetas nusilpęs).

Jei nustatyta kita medicininė diagnozė, būtinas profesionalus gydymas. Taip bus išvengta susijusių medicininių komplikacijų.

Svarbus sunkaus perikardito profilaktikos veiksnys yra ankstyva diagnostika. Atsiradus pirmiesiems simptomams būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Stipri imuninė sistema yra esminė lengvesnės ligos eigos sąlyga. Patartina reguliariai užsiimti fizine veikla, šalinti stresą, laikytis subalansuotos, visavertės mitybos ir reguliariai vartoti reikiamus vitaminus bei mineralus.