Kaip susiję endometriozė ir nevaisingumas + Kiti simptomai ir sveikatos problemos

Endometriozė yra moterų liga, laikoma gerybinio naviko (nepiktybinio vėžio) rūšimi. Tiksliau, tai lėtinė, nuo estrogenų priklausoma sisteminė uždegiminė liga.

Ja serga nuo 5 iki 15 % moterų populiacijos. Vyrauja vaisingo amžiaus pacientės, tačiau susirgti gali bet kurios amžiaus grupės moterys ir merginos.

Įdomu: Paauglių moterų endometriozė pirmą kartą aprašyta 1929 m. Jauniausia iki šiol žinoma šia liga sirgusi pacientė yra ikimokyklinio amžiaus mergaitė. Apie endometriozę pranešta net pacientėms, sergančioms Künsterio sindromu, kuriam būdingas gimdos gleivinės nebuvimas ir nevaisingumas. Įdomu tai, kad apie šią ligą pranešta vyrams, sergantiemsprostatos vėžiu ir gydomiems estrogenais.

Endometriozės poveikis moters gyvenimo kokybei

Iš pradžių endometriozė gali pasireikšti kaip lengva, besimptomė ligos forma. Šioje stadijoje pacientė neturi jokių problemų, todėl gali net nežinoti apie savo ligą. Apie savo diagnozę ji paprastai sužino iš ginekologinės apžiūros.

Vidutinio sunkumo ligos formos dažniausiai sukelia apatinės pilvo dalies ir dubens srities skausmą, kuris paprastai sklinda į pilvo ar kryžkaulio sritį iki tiesiosios žarnos.

Skausmas būna stipresnis menstruacijų ir lytinių santykių metu, todėl gali būti sveiko lytinio gyvenimo problema. Skausmingi lytiniai santykiai iš moters pusės sukelia partnerio atstūmimą. Kai kuriais atvejais tai veda prie atsiribojimo.

Sunkiausiais atvejais skausmas būna toks stiprus, kad apriboja įprastą pacientės veiklą. Ji negali normaliai funkcionuoti be skausmą malšinančių vaistų.

Be skausmo, moters organizme atsiranda uždegiminių pokyčių ir audinių randų tiek, kad tai gali sukelti nevaisingumą. Endometriozė netgi gali būti laikoma dažna nevaisingumo priežastimi.

Kas yra endometriozė ir kodėl ji pasireiškia?

Endometriozė yra liga, kuriai būdinga funkcinio ir ektopinio endometriumo (liaukų ir stromos) atsiradimas už tipinės lokalizacijos gimdoje ribų.

Gimdos gleivinės sankaupos aprašytos visur, išskyrus širdį ir blužnį. Dažniausiai jų randama pilvaplėvėje (membranoje, išklojančioje pilvo ertmę), ant kiaušidžių ir kiaušintakių bei rektovaginalinėje pertvaroje (pertvara tarp makšties ir tiesiosios žarnos).

Endometriumo gleivinė už gimdos ribų yra "funkcionali". Ji reaguoja į hormonų pokyčius plazmoje, todėl reguliariai cikliškai kinta. Retkarčiais nuosėdos būna sudarytos iš "netikro audinio" (nefunkcionalaus).

Iš pradžių endometriumo nuosėdas sudaro nedidelės šviesios papulės, kurių spalva keičiasi į raudoną, o vėliau - į rudą ar juodą. Ligai progresuojant endometriumo patologijos vietoje esantis audinys pažeidžiamas, randėja ir vėliau susitraukia.

Galutinėje stadijoje pasireiškia būklė, vadinama dubens užšalimu. Atipinės nuosėdos turi savo kraujagysles ir sukelia Douglaso erdvės (erdvės tarp gimdos ir išangės) nykimą.

Pagrindinė endometriozės teorija

Endometriozės priežastys yra daugiafaktorinės (genetika, hormonai, infekcijos, traumos, operacijos...) Tačiau yra keletas teorijų.

1. Implantacijos teorija (vadinamoji Sampsono teorija) teigia, kad menstruacinio ciklo metu įvyksta retrogradinis (atvirkštinis) kraujavimas. Endometriumo ląstelės per kiaušintakius patenka į peritoninę (pilvaplėvės) ertmę, kur vėliau implantuojasi.
2. Metaplastinė teorija (vadinamoji Mejerio teorija) susijusi su peritoninio mezotelio (pilvaplėvės ląstelių gleivinės) gebėjimu transformuotis į endometriumo audinį (audinį, būdingą gimdos gleivinei). Šis procesas dar vadinamas metaplastine transformacija.
3. Indukcijos teorija (vadinama Miulerio teorija) daro prielaidą, kad vystantis Miulerio latakui mažojo dubens audiniuose lieka liekamųjų ląstelių. Tam tikrais atvejais gali įvykti indukcija (susidarymas ir transformacija) į funkcinį endometriumo audinį.
4. Imunoalteracijos teorija (vadinamoji Dmovskio teorija) endometriozės vystymąsi sieja su ląstelinio imuniteto mechanizmais. Vis daugiau specialistų linksta prie šios teorijos. Teorija nurodo į funkcinius imuninės sistemos ląstelių pokyčius. Šios ląstelės paprastai atpažįsta ir sunaikina implantuotas endometriumo ląsteles. Kai jos sutrinka, sunaikinimas neįvyksta ir išsivysto endometriozė.
5. Luteinizuoto, nenutrūkusio folikulo teorija grindžiama tuo, kad nenutrūksta luteinizuotas folikulas. Todėl pilvo ertmėje sumažėja estrogenų ir progesterono koncentracija. Dėl sumažėjusios šių hormonų koncentracijos padidėja endometriumo implantacijos šioje dalyje rizika.
6. Transporto teorija endometriozės susidarymą aiškina transporto keliu, kuriame naudojamos kraujo ir limfos ląstelės. Ši teorija atsirado todėl, kad endometriozės atsiradimo tolimesniuose organuose, pavyzdžiui, plaučiuose, nebuvo galima paaiškinti ankstesnėmis teorijomis.

Ligos išsivystymo rizikos veiksniai

Yra keletas rizikos veiksnių, kurie teoriškai gali turėti įtakos endometriozės išsivystymui. Šių veiksnių nereikėtų vertinti lengvabūdiškai. Jei jums pasireiškia kuris nors iš jų, turite saugotis.

Endometriozės rizikos veiksniai yra šie:

• genetinis polinkis (dažnai pasitaiko šeimoje)
• vaisingo amžiaus (20-45 metų) moterys
• rasė (didžiausias sergamumas yra japonių moterų, po jų seka kaukazietės, o mažiausias sergamumas yra juodaodžių moterų)
• trumpas menstruacinis ciklas (ciklas trumpesnis nei 27 dienos)
• mėnesinių ciklo sutrikimai (hipermenorėja, dismenorėja)
• ginekologinės ligos (cistos, policistinių kiaušidžių sindromas)
• kitos ligos
• ginekologinės procedūros (medicininė procedūra, operacija, susijusi su endometriumo liaukomis, esančiomis už gimdos ribų)
• nevaisingumas (būdingas moterims, kurios sąmoningai atideda nėštumą arba yra nevaisingos)
• vaistai (daugiausia gydymas estrogenais)
• traumos mechanizmas (pilvo ir dubens traumos su pilvaplėvės pažeidimu)
• psichologinė trauma (stresas, psichologinė trauma, dažniausiai seksualinio pobūdžio - prievarta)

Kokie yra endometriozės simptomai?

Ankstyvosios endometriozės stadijos moterims gali nebūti jokių ligos požymių. Tačiau dubens skausmas ir užsitęsusios problemos pastoti paprastai laikomi jos simptomais.

Tačiau simptomai yra labai individualūs ir gali skirtis priklausomai nuo endometriozės sankaupų vietos, jų dydžio, apimties, taip pat nuo ligos stadijos. Tai dažnai lemia klaidingą diagnozę.

Lentelė su endometriozės stadijomis:

Endometriozei būdingi požymiai

Besimptomė būklė automatiškai nereiškia, kad pacientė serga lengva ligos forma. Besimptomėms pacientėms dažnai buvo aptinkama plačių ektopinių endometriozės nuosėdų. Priešingai, pacientėms, kurioms pasireiškė sunkios formos ligos požymiai, šios nuosėdos buvo minimalios. Taip yra todėl, kad skausmo atsiradimui įtakos turi keli mechanizmai (prostaglandinų poveikis, aplinkinių audinių ir nervinių galūnių suspaudimas ir išemija).

Endometriozės apraiškos:

• lėtinis apatinės pilvo dalies skausmas
• lėtinis dubens skausmas 50-60 % atvejų
• lėtinis skausmas kryžkaulio srityje
• lėtinis skausmas kryžkaulio srityje
• diskomfortas tiesiosios žarnos srityje, net į tiesiąją žarną šaunantis skausmas
• dažnas noras šlapintis (poliakiurija)
• žarnyno judėjimo sutrikimas, subileozė
• 50-90 % atvejų - stiprus menstruacijų skausmas(dismenorėja)
• skausmas lytinių santykių metu(dispareunija)
• ovuliacijos ir menstruacijų sutrikimas
• pastojimo problemos, nevaisingumas
• nevaisingumas (negebėjimas išnešioti vaisiaus, pasikartojantys persileidimai)

Kodėl ir kada endometriozė yra nevaisingumo priežastis?

Endometriozė yra gana dažna moterų nevaisingumo priežastis. Tačiau įvertinti tiesioginį endometriozės ir nevaisingumo ryšį yra gana sudėtinga. Reikia atsižvelgti ir į kitas galimas priežastis.

Vis dėlto tiesa, kad iki 50 % moterų, sergančių šia liga, turi problemų pastoti.

Endometrioze sergančių pacienčių nevaisingumo priežastis dažniausiai yra uždegimas, dėl kurio kiaušintakiuose lieka randinis audinys ir sutrinka hormonų pusiausvyra. Randai ir použdegiminės sąaugos gali sukelti kiaušintakių obstrukciją.

Nevaisingumas taip pat gali atsirasti dėl ovuliacijos sutrikimų, sutrikusios geltonkūnio funkcijos arba dėl sulipimo proceso (nusidėvėjimo).

Uždegiminis procesas aplink implantuotas gimdos gleivinės ląsteles toksiškai veikia lytines ląsteles ir embrioną, sudarydamas netinkamas sąlygas prisitvirtinti ir išgyventi.

Dažniausia įtaka endometrioze sergančių pacienčių nevaisingumui:

1. Imunologinė įtaka - padidėjusi antikūnų prieš endometriumą gamyba trukdo apvaisinimo procesui, todėl pakinta ląsteliniai ir humoraliniai imuniteto komponentai.
2. Biocheminė įtaka - Didelis prostaglandinų kiekis sukelia kiaušintakio judrumo sutrikimus, dėl kurių jis susiaurėja ir net visiškai užsikemša. Jie taip pat turi įtakos liuteininei disfunkcijai (priešlaikiniam geltonojo kūno išnykimui), taip pat sutrikdo kiaušialąstės prisitvirtinimą ir transportavimą.
3. Endokrinologinė įtaka - Hormonų įtaka nevaisingumui yra įvairi. Tai liuteininis nepakankamumas, mažesnis folikulų augimas, mažesnis folikulų dydis, anovuliaciniai ciklai, Graafo folikulų plyšimo nebuvimas.

Kokios yra endometrioze sergančio paciento nevaisingumo gydymo galimybės?

Ne kiekvienas pacientas, sergantis endometrioze, automatiškai tampa nevaisingas. Tačiau nevaisingumas pasitaiko labai dažnai (iki 50 %).

Šios klastingos ligos sukeltas nevaisingumas gydomas dviem būdais - chirurginiu būdu ir pagalbinio apvaisinimo metodais.

I ir II ligos stadijos endometriozės nevaisingumo atveju rekomenduojamas chirurginis nevaisingumo gydymas, t. y. gimdos gleivinės sankaupų abliacija (atskyrimas) ir adheziolizė (sąaugų suardymas). Tai gana veiksmingas gydymas, padidinantis moters galimybes pastoti. Ši procedūra nerekomenduojama aukštesnėse ligos stadijose, arba jos veiksmingumas labai sumažėja.

Pagalbinio apvaisinimo metodai yra gana populiarūs ir jų ieško daugelis nevaisingų moterų. Tai intrauterininė inseminacija (apvaisinimas mėgintuvėlyje). Šis metodas yra veiksmingas daugeliu atvejų. Jis gerokai padidina nėštumo galimybę, taigi ir gimimų skaičių.

• IVM metodas - taikant šį metodą nesubrendę kiaušinėliai paimami tiesiai iš kiaušidžių ir subręsta ne moters organizme. Brandinimas vyksta embrionų laboratorijose, specialiame tirpale, skirtame tinkamam embriono vystymuisi. Visas procesas trunka nuo 24 iki 48 valandų. Taip subrendęs kiaušinėlis paruošiamas apvaisinimui vyro sperma. Apvaisinimas atliekamas mikropipete, kuria spermatozoidas įvedamas tiesiai į kiaušinėlį. Ši procedūra vadinama intracitoplazminiu spermatozoidų suleidimu. Taikant šį metodą minimaliai naudojami stimuliuojantys vaistai.
• IUI metodas - tai paprasčiausias pagalbinio apvaisinimo metodas. Spermatozoidai perkeliamojo kateterio pagalba įvedami tiesiai į pacientės gimdą. Procedūra atliekama ovuliacijos metu ir prieš tai atlikus hormoninį paruošimą, todėl padidėja tikimybė pastoti ir išnešioti vaisių.