Kas yra Aspergerio sindromas? Gyvenimas su Aspergerio sindromu: ar jūsų vaikas juo serga?

Aspergerio sindromas yra autizmo spektro sutrikimas. Jis gali būti klasifikuojamas kaip lengvesnė autizmo forma su išlikusiu intelektu.

Kas yra Aspergerio sindromas ir koks yra gyvenimas sergant Aspergerio sindromu (vaikystėje ar suaugus)? Kaip jis pasireiškia ir ko galima tikėtis?

Paveiktos tos pačios sritys kaip ir autizmo atveju, tačiau negalios lygis yra kitoks ir turi savų specifinių bruožų. Šie skirtumai daro didelę įtaką vaiko ar net suaugusiojo gyvenimui ir daro jį "kitokį".

Intelekto lygis paprastai būna nuo normalaus iki aukšto.

Kas yra Aspergerio sindromas?

Aspergerio sindromo terminą 1981 m. įvedė britų gydytoja ir psichologė Lora Wing, kuri taip pat parašė daug publikacijų apie šį sutrikimą, įskaitant ir autizmą.

Šis sutrikimas pavadintas jo atradėjo, Vienos medicinos profesoriaus ir pediatro Hanso Aspergerio (1906-1980) vardu. Jis stebėjo grupę savo vaikų pacientų, kurių intelekto koeficientas buvo normalus ir aukštesnis, o elgesys šiek tiek nukrypdavo nuo normos.

Šie vaikai buvo mažiau fiziškai vikrūs, mažiau ir keistai bendravo. Jiems buvo būdingas intravertiškas vienišių elgesys. Jų interesai pasižymėjo tam tikru ribotu stereotipu, o interesų ir veiklos repertuaras kartojosi.

Iš pradžių jis šį "ypatumų rinkinį" pavadino "autistine psichopatija".

Autizmo spektro sutrikimas

Aspergerio sindromas yra autizmo spektro sutrikimas, pasireiškiantis kokybiniais socialinės sąveikos, bendravimo ir elgesio sutrikimais, kaip ir autizmo atveju, esant normaliam intelekto koeficientui, kai kuriais atvejais net aukštam.

Šis sindromas yra heterogeniškas. Jis taip pat vadinamas socialine disleksija arba socialinio mokymosi sutrikimu.

Jis daro didelę įtaką vaiko bendravimui su aplinka. Dėl jo sergantysis negali užmegzti santykių su kitais žmonėmis, todėl gali net atsirasti individo izoliacija nuo kolektyvo ir įsitvirtinti introvertiškas elgesys. Šios problemos neišnyksta, bet išlieka ir suaugus.

Nepakitęs intelektas suteikia šį sindromą turintiems žmonėms galimybę gyventi normalaus sveiko žmogaus lygiu, tačiau kitiems - "keistuolio" elgesiu.

Uždarumas išoriniam pasauliui, nesugebėjimas būti socialiai aktyviam ir prastesni bendravimo gebėjimai paprastai būna vieninteliai kitaip normaliai funkcionuojančio asmens trūkumai suaugus.

Kaip pasireiškia Aspergerio sindromas?

Šio psichikos sutrikimo apraiškos yra įvairios. Jos pasireiškia keliais lygmenimis vienu metu ir ne visiems pasireiškia vienodai. Dėl normalaus ir aukštesnio intelekto simptomai tampa ne tokie ryškūs ir pastebimi. Dėl to sunku anksti diagnozuoti šį sutrikimą, ypač vaikams, kurie dar tik pradeda mokytis daugelio dalykų.

Pats Hansas Aspergeris savo mažuosius pacientus vadindavo "mažaisiais profesoriais".

Dažnai galutinė diagnozė nustatoma tik po daugelio metų, kai kuriais atvejais ji lieka paslėpta visam laikui. Šia liga dažniau serga berniukai nei mergaitės, santykiu 3:1.

Socialinės sąveikos (tarpasmeninių santykių) sutrikimai

Dauguma Aspergerio sindromu sergančių vaikų mieliau būna vieni, neturi daug draugų ir nesupranta bendraamžių elgesio. Jie sąmoningai vengia žmonių. Tačiau taip yra ne todėl, kad jie nori būti vieni. Priešingai, jie dėl to labai kenčia.

Jie stengiasi būti socialūs ir kovoja su nesuprantamu išoriniu pasauliu. Jiems tai nepavyksta, dėl to jie dažnai liūdi. Visuomenėje jie jaučiasi "kitokie" nei kiti.

Jie nesupranta kitų elgesio, gestų, žvilgsnių ir kūno kalbos. Šie socialiniai santykiai jiems tampa nesuprantami, todėl jie jaučiasi apleisti, bejėgiai, liūdni ir užsisklendę.

Vaikystėje būtent dėl draugų nekompetencijos ir dažnai pašaipų ar patyčių jie išsiskiria iš grupės ir pirmenybę teikia suaugusiųjų santykiams.

Daugeliu atvejų vaikas tampa tiesiogiai priklausomas nuo santykių su vienu iš tėvų. Tėvai jiems tampa vieninteliu prieglobsčiu. Todėl ankstyvoje diagnostikoje labai svarbus motinos ar tėvo vaidmuo.

Kita vertus, suaugę jie geriau jaučiasi mažų vaikų draugijoje. Jie yra socialiai izoliuoti, o jų gyvenimas yra pasyvus, be motyvacijos. Jie nesijaučia patogiai visuomenėje, o tam tikros situacijos taip pat verčia juos jaustis nepatogiai.

Kuo daugiau nemalonių jausmų ir išgyvenimų jie patiria, tuo labiau tampa introvertiški. Introvertiškas gyvenimo būdas gilėja ir laikui bėgant jie praranda didžiąją dalį kontaktų su išoriniu pasauliu.

Jie dažnai kenčia nuo socialinės fobijos - visuomenės, socialinių renginių baimės. Jie vengia vietų, kuriose daug žmonių. Socialiniai renginiai jiems sukelia stresą, neigiamus jausmus, baimę ir nerimą.

Be socialinės fobijos, kai kurie asmenys gali turėti ir kitų fobijų, pvz:

• antropofobija (žmonių baimė)
• agarofobija (atvirų erdvių baimė)
• autofobija (vienatvės baimė)
• bakteriofobija (mikrobų baimė)
• katagelofobija (kitų žmonių erzinimų baimė)
• cherofobija (pramogų baimė)
• chiraptofobija (prisilietimo baimė)
• decidofobija (sprendimų priėmimo baimė)
• didaskaleinofobija (baimė eiti į mokyklą)
• enosiophobia (kritikos baimė)
• klaustrofobija (uždarų patalpų baimė)
• ochlorofobija (perpildytų patalpų baimė)
• ir daug kitų sunkiai paaiškinamų fobijų.

Socialinių bendravimo su išoriniu pasauliu aspektų sutrikimai

Šių vaikų kalbos raida nėra vėluojanti, bet atitinka amžių. Bendravimo įgūdžiai yra gero, dažnai labai aukšto lygio. Jie turi gerą žodyną. Jie gali laisvai kalbėti, neturi problemų kalbėdami greitai ar suprasdami, kas sakoma.

Jų problema slypi socialiniuose bendravimo aspektuose ir yra glaudžiai susijusi su pirmiau aprašyta socialine sąveika. Bendravimo stoka glaudžiai susijusi su draugų trūkumu, kuris ankstyvoje vaikystėje pasireiškia prastu bendravimu.

Jie nesugeba pradėti, palaikyti ir palaikyti įprasto pokalbio apie kasdienius (jiems neįdomius) dalykus. Tačiau jiems nekyla problemų dėl sudėtingesnio pokalbio net ir specialisto tema, ypač jei ji juos domina.

Taigi daugiausia gabūs vaikai, kurių intelekto koeficientas aukštesnis, aplinkiniams gali atrodyti kvaili arba nesuprantami ir tapti nepagrįstų pašaipų taikiniu. Užaugę jie ima suvokti šiuos skirtumus, taip gilindami izoliaciją dėl savo skirtumų suvokimo.

Bendraudami su kitais žmonėmis jie neatsižvelgia į tai, ar kitam žmogui įdomu ir ar tai socialiai tinkama. Jie nepastebi ir nesirūpina kitų žmonių reakcijomis. Jie retai suteikia erdvės grįžtamajam ryšiui, neleidžia kitiems pabaigti kalbėti ir dažnai šokinėja į priekį.

Jie nemoka įvertinti tinkamo momento įsitraukti į pokalbį.

Jie patys veda ilgus monologus mėgstamomis temomis, nepastebėdami kitos pusės nesidomėjimo. Jei jie turi hobį arba mėgstamą dalyką mokykloje, gali sugerti labai daug informacijos ta tema ir tapti pripažintais tos temos ekspertais.

Tačiau įsivaizduojama riba tarp didelės kompetencijos ir fanatizmo yra labai plona. Gali būti, kad jie praranda susidomėjimą labiau, nei tikėtasi.

Kalba būna monotoniška, kaip deklamuojant eilėraštį, ir jie nusuka žvilgsnį į šalį, ypač pokalbio metu. Jiems sunku išreikšti save emocinėje srityje ir žodžiu ar neverbaliniu būdu išreikšti jausmus, tokius kaip bučinys, paglostymas, meilės išraiška. Jie teikia pirmenybę logikai intuicijos ir emocijų sąskaita.

Kai kurie sunkiai supranta simbolinius ar dviprasmiškus išsireiškimus. Kai kurias metaforas ir juokelius jie priima pažodžiui. Dėl to gali būti užsipulti su pašaipa tarp bendraamžių. Juos klaidina sarkazmas, jiems nesuprantamas humoras.

Kartais galite net stebėtis, kaip vaikas gali nesuprasti tokio paprasto ir nereikšmingo dalyko. Intelektualiai jam viskas gerai, o kartais ir puikiai sekasi.

Sutrikimai suvokimo ir vaizduotės lygmenyje

Šių vaikų žinių lygis yra tiesiogiai aukštas. Jie neturi nė menkiausių problemų su faktų, techninių temų, matematinių užduočių suvokimu.

To paties negalima pasakyti apie jų abstrakčių dalykų suvokimą ir menką vaizduotę. Vaikai gali turėti problemų mokykloje per dailės pamokas, tikybos, karnavalų ar mokyklos išvykų metu.

Aspergerio sindromu sergantys vaikai pirmenybę teikia iki šiol patirtiems būdams, o vaizduotės stoką reikėtų vertinti kaip nesugebėjimą rasti alternatyvių problemos sprendimo būdų.

Vaiko išvedimas iš normos sukelia nerimą, verksmingumą, depresiją ir pakartotinį slopinimą. Paprasčiau tariant: tai verčia vaiką jaustis nepatogiai ir nejaukiai.

Mažiausiems vaikams tai pasireiškia rutinos pirmenybės teikimu. Kaip pavyzdį galima paminėti užmigimą su tuo pačiu žaislu ir nepakantumą naujam, valgymą iš tos pačios lėkštės ir tuo pačiu šaukštu arba ėjimą į mokyklą tuo pačiu būdu.

Vėlesniame amžiuje tai pasireiškia iš anksto nustatytu tvarkaraščiu ir jo laikymusi. Kai staiga, netikėtai pasikeičia planai, vyresnį vaiką tai sutrikdo taip pat, kaip ir mažylį, sukelia jam diskomfortą ir liūdesį.

Aspergerio sindromu sergantiems asmenims bet koks gyvenimo pokytis, pavyzdžiui, vėlavimas, socialinis įvykis ar gyvenamosios vietos pakeitimas, paprastai kelia didžiulį stresą. Panašūs bruožai pastebimi ir obsesiniu kompulsiniu sutrikimu sergantiems žmonėms, tačiau didesniu mastu, kai patiriami stipresni jausmai dėl patiriamų pokyčių.

Daugeliui Aspergerio sindromu sergančių vaikų obsesinis-kompulsinis elgesys būna antrinis bruožas.

Tačiau jų aukštesnis loginis mąstymas neleidžia jiems suprasti konteksto taip, kaip tai daro sveikas žmogus. Autistai daugiau dėmesio skiria detalėms, aplinkos užuominoms, kurių, savo ruožtu, sveikas žmogus gali ir nepastebėti. Iš šių fragmentų po daugkartinės minčių analizės jie mintyse sudėlioja visumą. Tačiau galutinis rezultatas turi didesnę galutinę kainą. Dėl nuolatinio susitelkimo į mintį jie praranda koncentraciją mokykloje, paskaitose, darbe.

Autistai turi logiškai ir moksliškai suprasti ir išsiaiškinti tai, ką sveikas žmogus suprato iš signalo ar simbolio (intuityviai).

Ar galima išgydyti Aspergerio sindromą?

Aspergerio sindromas nėra išgydomas. Tai dešiniojo pusrutulio raidos, genetinis sutrikimas (anomalija). Tie, kurie gimsta turėdami šią ligą, su ja pasens.

Aspergerio sindromu sergančio asmens gyvenimą galima paveikti ugdymu ir mokymusi socialinės sąveikos bei tinkamo bendravimo. Aspergerio sindromu sergantys vaikai ir žmonės gyvena visavertį gyvenimą, nepaisant to, kas išdėstyta pirmiau. Rizika kyla lytinio brendimo amžiuje. Reikia didesnio atsargumo, kad nusivylimas, izoliacija ir vienatvė netaptų viduje liūdno vaiko savižudybės priežastimi.

Kaip galima nustatyti diagnozę?

Dėl palyginti normalios kalbos gebėjimų pradžios protingame vaiko amžiuje Aspergerio sindromą labai sunku diagnozuoti jauname amžiuje.

Šio amžiaus vaikai reikšmingai nesiskiria nuo savo bendraamžių. Pirmieji požymiai pastebimi ikimokykliniame amžiuje, kai vaikas pirmą kartą patenka į grupę. Tačiau net ir šie požymiai nerodo galutinės Aspergerio diagnozės.

Norint nustatyti galutinę diagnozę, būtina nustatyti visų minėtos triados sričių sutrikimus, kurie vaikui pastebimi ilgą laiką. Paprastai ilgu laikotarpiu laikomi metai.

Jei vaiko elgesys nesikeičia, jis elgiasi stereotipiškai ir yra izoliuotas grupėje, reikėtų apsilankyti pas apylinkės gydytoją. Jam reikėtų apibūdinti konkrečius įtarimus, o tada kreiptis į psichologą. Po kelių užsiėmimų psichologas diagnozę arba patvirtins, arba paneigs.

Galbūt nežinojote: Kadangi tai yra smegenų anomalija, galima atlikti SPET (vieno fotono emisijos tomografiją). Tai aiškiai parodo, kad smegenų pusrutulių struktūra nesutampa. Dešinioji smegenų pusė nėra tokia pati kaip sveikų asmenų.

Ką daryti, jei jūsų vaikui nustatyta aiški diagnozė?

Vaikų, kuriems diagnozuojamas autizmas ir Aspergerio sindromas, labai daugėja, tačiau, taikant tinkamą požiūrį į šią būklę, daug ką galima pakeisti. Vis dėlto Aspergerio sindromas nėra labai pastebimas.

Sunkumų daugiausia kyla paauglystėje. Pagrindinės Aspergerio sindromo problemos, ypač kai diagnozė patvirtinama, iš esmės yra įveikiamos. Daugelis ekspertų yra nustatę Aspergerio sindromo diagnostikos kriterijus.

• Tėvų vaidmuo yra svarbiausias. Vaiko prisirišimas prie vieno iš tėvų dažnai būna didesnis nei standartinis. Tėvai yra asmuo, kuriuo vaikas pasitiki ir kurį laiko autoritetu. Jei vaikui nuo ankstyvo amžiaus ar diagnozės nustatymo skiriamas visas dėmesys, jam galima padėti iš dalies įveikti su socialine sąveika susijusias kliūtis ir stabdžius. Vaiką reikia mokyti tinkamai bendrauti, ypač pakartotinai paaiškinant, ką dera sakyti.
• Nepaisant vaizduotės problemų, šis punktas taikomas ne visiems sergantiesiems. Daugelis Aspergerio ligonių yra rašytojai, menininkai, poetai, dailininkai ar muzikantai. Jie taip pat gali tapti garsiais mokslininkais ar Nobelio premijos laureatais.
• Svarbus vaidmuo tenka ir kvalifikuotam psichologui, turinčiam patirties dirbant su Aspergerio ar autizmu sergančiais vaikais. Jei vaikas užmezga teigiamus santykius su psichologu, mes beveik laimėjome.
• Psichologas vadovauja vaikui profesiniu lygmeniu. Jei vaikas bendradarbiauja, tai yra kelias į sėkmę. Yra ir specialių privačių mokyklų. Gydytojas ir psichologas savo nuožiūra sprendžia, ar ši mokykla tinka vaikui, ar geriau, kad vaikas lankytų kitą mokyklą nei ta, kurią jis lanko.