Vaikų agresija. Kaip suvaldyti nevaldomą vaiką?

Daugelis iš jūsų turbūt kraipo galvą dėl to, kad agresija yra natūrali žmogaus savybė. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės ją savyje tam tikru laipsniu ir intensyvumu. Tačiau tai, kiek ją parodome išoriškai, priklauso nuo daugelio veiksnių. Agresyvus elgesys - tai vidinis individo polinkis agresyviai reaguoti arba siekti savo tikslo, kuris praeityje buvo būtinas pačiai žmonijos raidai.

Tam tikra prasme ją galima laikyti priemone išgyventi ir įveikti gyvenimo keliamas kliūtis. Kaip ir viskas, agresija turi savo ribas. Ją laikome patologine, kai ji yra pernelyg didelė, neadekvati, netinkamai socializuota ir daro didelį destruktyvų poveikį pacientui ir jo aplinkai.

Patarimas: Agresija. Ką apie šią problemą sako psichologai?

Visuomenė ir elgesio normos

Kas yra gerai, o kas blogai? Koks elgesys yra naudingas ir priimtinas visuomenei, o koks - ne? Manau, kad kiekvienas suaugęs ir net šiek tiek protingas žmogus tai suvokia. Net maži vaikai gali atskirti, kas yra gerai, o kas blogai, nors jie gali ne iki galo suvokti visą savo veiksmų poveikį. Vystydamiesi net vaikai pradeda suvokti pasekmes ir yra skatinami elgtis gerai (funkcionaliose šeimose).

Kiekviena visuomenė turi savo elgesio normas, papročius, tradicijas ir įstatymus. Jų išmokstama laikui bėgant ir tobulėjant. Veikiančios visuomenės taisyklės nustatomos siekiant išlaikyti lygybę, galimybę reikšti savo nuomonę ir visiems sudaryti vienodas sąlygas.

Tačiau visi žinome, kad dėl įvairių priežasčių taip nebūna. Tai ne visada įmanoma. Būtent didėjanti žmonių įvairovė daro didelę įtaką jų mąstymui ir elgesiui. Didėjant įvairovei, daugėja psichologinių sutrikimų, išplitusių psichiatrinių ligų ir savižudybių.

Vaikas ir neigiami elgesio modeliai

Kai vaikas auga socialiai ar ekonomiškai disfunkcinėje šeimoje, jis dažnai tampa kivirčų, muštynių, alkoholizmo, skyrybų ir kitų neigiamų veiksnių liudininku. Jis pamažu išmoksta šių elgesio modelių ir laiko juos normaliais. Todėl jis dažnai išsiskiria iš visuomenės, kai išmoktas elgesys neatitinka šalies socialinio elgesio.

Disfunkcinėse šeimose vaikas dažnai būna agresyvaus šeimos narių elgesio liudininkas. Kartais agresyvus elgesys būna nukreiptas į vaiką. Šis neigiamas modelis gali tvirtai įsitvirtinti vaike ir galiausiai pasireikšti nepriimtinu paties vaiko elgesiu.

Jei norite gerai auklėti savo vaiką, pirmiausia turite pradėti nuo savęs! Pagalvokite: kiek ginčų ir nesutarimų yra matęs jūsų vaikas?

Agresyvaus vaiko elgesio apraiškos

Suaugusieji savo jėgą dažnai įrodinėja agresyviu elgesiu. Dėl teisinės sistemos tai dažniausiai būna žodinė agresija, nes jie nenori įsivelti į bėdas ir teisminius ginčus. Dažniausiai mažiau protingi arba priklausomi asmenys pereina prie fizinės agresijos. Tai veda prie fizinių užpuolimų, sunkių kūno sužalojimų, t. y. nusikalstamo elgesio.

Įdomu: nepaisant to, kad tai retas atvejis, yra keletas atvejų, kai agresyvus vaikų elgesys baigėsi mirtimi. 1993 m. tuomet dar tik dešimtmečiai draugai Džonas Venablesas (Jon Venables) ir Robertas Tomsonas (Robert Thomson) įvykdė siaubingą agresyvų poelgį. 1993 m. prie prekybos centro jie pagrobė dvejų metų kūdikį Džeimsą (James). Jie jį kankino, lašino nežinomą skystį į akis ir galiausiai sumušė mažylį plytomis ir metaliniais strypais.

Vaikai paprastai būna ne tokie agresyvūs ir, žinoma, išoriškai tai kaip nors parodo. Tačiau neturime painioti vaiko trumpalaikio agresyvaus elgesio (agresijos) su agresija kaip tokia, kuria siekiama atkreipti į save dėmesį ar gauti mėgstamą žaislą. Agresyviam elgesiui būdingas ilgalaikis vidinis poreikis agresyviai reaguoti įvairiose situacijose.

Skirtumas tarp agresijos ir agresyvumo yra šio elgesio trukmė ir intensyvumas. Agresiją kaip tokią galima apibrėžti kaip asmens charakterio bruožą, o ne tik kaip trumpalaikę būseną.

Vaikų agresijos simptomai:

• Ilgalaikės agresyvios reakcijos (net kai situacija to nereikalauja)
• nepagrįsto ir (arba) mažai pagrįsto pykčio protrūkiai
• polinkis į agresyvų elgesį įvairiose situacijose
• tyčinis elgesys ir elgesio pasikartojimas
• manipuliacinis elgesys, įsakymų davimas
• mobingas - apkalbos, tyčiojimasis iš kitų
• silpnas santykis su kūryba, polinkis griauti
• fiziniai išpuoliai prieš kitus vaikus, tėvus ir save
• žiaurus elgesys su gyvūnais, malonumas kentėti
• jaunesnių ir silpnesnių vaikų gąsdinimas, patyčios ir priekabiavimas prie jų
• elgesio asimetrija (stiprus ir silpnas)
• vaikų tvirkinimas - seksualinė prievarta prieš vaikus (dažniausiai pasitaiko suaugusiesiems)

Kas lemia agresyvų vaiko elgesį?

Agresyvumas mumyse įsišaknijęs nuo pat gimimo. Vieni žmonės jo demonstruoja mažiau, kiti - daugiau. Tačiau visiems jis tam tikru būdu pasireiškia išoriškai, nesvarbu, ar mes to norime, ar ne.

Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, turi poreikių ir norų. Kai jų nepasiekia savo noru, jis naudoja tam tikras spaudimo ir smurto prieš tėvus formas. Būdingas verksmas ir rėkimas, mėtymasis ant grindų, tupėjimas, plaukų tempimas, draskymas ar mušimas.

Pasireiškimų intensyvumas ir jų dažnumas priklauso nuo įvairių aspektų. Vienas iš tokių aspektų yra genetinis polinkis, t. y. vaiko genetinė sandara. Kitas - socialiniai aspektai, pavyzdžiui, tėvų ir kitų žmonių, su kuriais vaikas nuolat bendrauja, įtaka.

Galiausiai elgesiui ir agresijai įtakos gali turėti ir ligos ar traumos. Tai gali būti, pavyzdžiui, autizmas, Aspergerio sindromas, ADHD, kiti mokymosi sutrikimai, smegenų traumos ar uždegimai.

Agresijos priežasčių lentelė

genetinių veiksnių įtaka agresijos raiškai

Paveldimumo įtaka agresijai yra moksliškai įrodyta. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie neabejotinai įrodo šį faktą. Atlikti katechol-O-metiltransferazės (fermento, skaidančio katecholaminus - neuromediatorius adrenaliną, noradrenaliną, dopaminą) ir polimorfizmo (dviejų ar daugiau genetiškai nulemtų fenotipų pasireiškimo vienu metu) ryšio tyrimai.

Tai veiksniai, kurie gali labai nulemti tolesnę vaiko raidą. Genetika lemia iki 60 % vaikų agresyvaus elgesio priežasčių. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad vaikas bus agresyvus vien todėl, kad jo biologinis tėvas buvo agresyvus. Šiuo požiūriu svarbus geras auklėjimas ir sklandi socializacija.

Organinės ligos, traumos ir jų poveikis elgesiui

Ar kada nors girdėjote apie žmogų, kuris patyrė sunkią traumą arba įveikė sunkią ligą ir nuo to laiko tapo kitu žmogumi? Dabar nekalbu apie žmogų, kuris pasveiko nuo prostatos vėžio ir nuo to laiko kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Kalbu apie ligas ar traumas, kurios tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą ir anatomiškai ar funkciškai pažeidžia smegenis.

Tai gali būti piktybinis arba gerybinis smegenų auglys, cista, pūlinys arba kaulinė atauga, spaudžianti smegenų parenchimą. Taip pat smegenis gali pažeisti uždegiminės ligos, pavyzdžiui, meningitas. Galvos ir smegenų traumos, pavyzdžiui, kaukolės įspaustiniai lūžiai (lūžiai į vidų), mechaniškai suspaudžiantys smegenų audinį, arba potrauminės (ir savaiminės) smegenų kraujosruvos ir krešuliai gali turėti tokį pat poveikį.

Įdomu: organinio pagrindo agresiją labai sunku kontroliuoti. Kai kuriais atvejais būtina hospitalizacija psichiatrijos klinikoje.

Psichiatrinės ligos ir agresija

Psichiatrinės ligos vaikui gali būti genetiškai nulemtos, tačiau gali pasireikšti ir vėliau dėl aplinkos ir prastos socialinės bei ekonominės aplinkos. Genetiškai nulemtoms psichiatrinėms ligoms priskiriamas įvairaus laipsnio protinis atsilikimas, X chromosomos fragmentacijos sindromas, autizmas, Aspergerio sindromas, ADHD, mokymosi sutrikimai, kiti elgesio sutrikimai, paranoja ar šizofrenija.

Gyvenimo metu išsivysčiusios psichikos ligos yra netinkamos tėvų priežiūros namų aplinkoje, patyčių mokykloje, nepritapimo, mokyklos nelankymo, nusikalstamumo pasekmė. Šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje. Vaikas dažnai patenka į narkotikus, kurie gali sukelti ir paaštrinti būklę.

Socialiniai agresyvaus elgesio problemos aspektai

Po genetikos socialinė aplinka yra antra po genetikos vaikų agresyvaus elgesio problemai spręsti. Ne kiekvienas vaikas gimsta šeimoje, kurioje giminaičiai turi tokias pačias galimybes ir teigiamas savybes. Vaikas per savo raidą mokosi ir perima elgesio modelius pirmiausia iš tėvų. Jis juos perima ir palaipsniui kuria savo asmenybę ir tapatybę.

Ikimokykliniais ir mokykliniais metais didelę įtaką jūsų vaikui daro bendraamžiai ir mokytojai. Neigiami elgesio modeliai, perimti iš mokytojo, mažai tikėtini. Tačiau bendraamžiai gali daryti didelę įtaką jūsų vaikui. Svarbu nepamiršti, kad jūsų vaiko bendraklasiai yra iš skirtingų socialinių sluoksnių. Tai gali būti problema, nes vaikai iš disfunkcinių šeimų gali įrodyti savo stiprybę mokykloje. Jie gali tapti nepageidaujamais jūsų vaiko stabais.

Kaip tinkamai paveikti vaiką be fizinių bausmių?

Ar jūsų vaikas yra agresyvus, nepaisant visaverčio gyvenimo, kurį jam suteikiate? Ar jam kyla ilgai trunkantys pykčio priepuoliai, jis daužosi į grindis, rėkia, verkia, o jūs negalite su juo susitvarkyti?

Čia rasite keletą patarimų, kaip paveikti vaiką be smurto ir fizinių bausmių. Žinoma, svarbu nepamiršti, kad tinkamas auklėjimas yra ne tik ilgalaikis, bet ir visą gyvenimą trunkantis procesas.

Blogis gimdo tik blogį. Tai galioja ir auklėjant vaiką. Fizinės bausmės tik pablogins vaiko elgesį. Iš pradžių vienas kitas pliaukštelėjimas gali būti naudingas. Tačiau jei vaiko agresija išlieka, fizinės bausmės yra reguliarios ir neveiksmingos. Vaikas jų nebijo, yra nutirpęs ir prie jų pripratęs.

Prieš pradėdami perauklėti vaiką, turite būti tikri, kad šie agresyvūs pasireiškimai nėra rimtesnės ligos priežastis. Atkreipkite dėmesį į savo vaiką, nepraleiskite pro akis svarbių detalių.

Būkite vaikui autoritetu ir sektinu pavyzdžiu

Jauname amžiuje tėvai natūraliai yra autoritetas. Maži vaikai pažįsta tik tėvus, jie mokosi iš tėvų, gerbia tėvus. Tačiau augdami ir vystydamiesi jie susipažįsta su kitais žmonėmis, kitais giminaičiais, kitais vaikais, draugais, mokytojais. Paprasčiau tariant, jie pažįsta pasaulį, bendrauja. Jie mato dalykus, kurių galbūt nežinojo namuose. Jie mato kitus elgesio modelius, įgyja žinių ir patirties.

Jei šie elgesio modeliai yra naudingi tolesnei vaiko raidai, problemų nekyla. Problema kyla tada, kai jie nustoja matyti tėvus kaip autoritetą ir susikuria naują. Tai visada būna jau egzistuojantis subjektas, kuris dėl tam tikrų priežasčių daro įtaką vaikui. Paprastai tai būna populiarus mokytojas, ir tai yra gerai. Tačiau tai gali būti ir klasės draugas, kuris mokykloje ar darželyje veikia kaip ikona, įrodinėdamas savo galią. Paprastai tai būna probleminis asmuo, kuris mokykloje reikalauja to, ko neturi namuose.

Kaip vaikui būti numeris vienas?

Būti ir išlikti autoritetu savo vaikui reikia daug pastangų. Pirmiausia turite stengtis ir tikrai to norėti. Negalima elgtis prievartos būdu. Vaikas supras, ko iš tikrųjų siekiate. Teigiamas aspektas taip pat yra tėvų darbas. Pavyzdžiui, jei tėvas yra policininkas arba gaisrininkas, vaikas jį laiko didvyriu. Palaikykite atmosferą tokioje dvasioje. Papasakokite vaikui, ką šiandien išgelbėjote ir kokią teigiamą įtaką tai daro visuomenei.

Neturite svarbaus darbo? Nesvarbu. Parodykite vaikui savo gebėjimus nelaimės akivaizdoje. Parodykite jam tikrąsias vertybes, kurios daro žmogų žmogumi. Mokykite jį meilės, pagarbos ir sąžiningumo. Paaiškinkite jam tai pavyzdžiais. Jūsų vaikas žiūrės į jus kaip į didvyrį.

Kalbėkitės su vaiku, paaiškinkite

Bendravimas yra svarbus visuose tarpasmeniniuose santykiuose. Tai pasakytina ir apie motinos ir vaiko santykius. Turite atvirai kalbėtis su vaiku apie viską, paaiškinti viską, ko jis klausia. Atsakymai turėtų būti priimtini atsižvelgiant į vaiko amžių.

Ypač pavojingos veiklos atveju svarbu paaiškinti vaikui veiklos riziką, priežastis ir pasekmes. Kai kurie tėvai nori apsaugoti savo vaiką nepasakodami jam apie neigiamą poveikį, kad jo neišgąsdintų. Tačiau psichologai nelabai pritaria šiai alternatyvai.

Jei pastebėsite, kad dešimtmetis bando rūkyti, parodykite jam kito vaiko, sergančio vėžiu, nuotrauką arba internetą. Jei jis linkęs laipioti po medžius ar aukštas sienas, internete raskite kitą vaiką, kuris po kritimo liko invalido vežimėlyje. Įsitikinkite, kad jis atidžiai jūsų klausosi. Jei jis užsiima kita veikla, tai beprasmiška.

Kitas požymis - veikla, kuri turi mirtinų pasekmių. Vaikui taip pat reikėtų suteikti informacijos apie mirtį. Žinoma, viską reikėtų daryti palaipsniui ir saikingai. Geriau, jei visą informaciją jis gaus iš tėvų, nei jei turės ją sužinoti kitur.

Niekada nemeluokite.

Kaip sakoma, melas turi trumpas kojas. Šis posakis atsirado ne šiaip sau. Kiekvieno melo prielaida yra atskleidimas. Atskleidus melą, tas, kuris melavo, praranda bet kokią pagarbą. Atkurti pasitikėjimą yra sunku, kartais neįmanoma. Niekada neparodykite savęs kaip melagio savo vaiko akyse. Juo galite likti visam likusiam gyvenimui.

Jei vaikas vieną, du, daugiau nei vieną kartą sužino apie melą, jis praranda pasitikėjimą jumis. Ir ne tik tai. Jis nustoja jus priimti, gerbti. Jis nustoja klausytis, gali sustiprėti agresyvus elgesys. Tokiu atveju pataisyti yra sunku arba neįmanoma.

Nežinojimas. taip ar ne?

Ignoravimas galbūt yra per stiprus žodis, kad jį vartotumėte santykiuose su vaiku. Tam tikromis aplinkybėmis tai būna visiškai pasiteisinęs vaiko valdymo metodas. Ypač tai pasakytina apie nepaklusnumo laikotarpį (nuo 3 iki 9 metų). Žinoma, tai nereiškia, kad dabar turėtumėte visiškai ignoruoti savo vaiką, nekreipti dėmesio į jo poreikius. Taip pat tai neturėtų būti reguliariai, nes vaikui reikia prieraišumo.

Tačiau jis būtinas tokioje situacijoje, kai jūsų nervai gali būti ištampyti, vaikas nuolat priešinasi, mušasi, kovoja su jumis ir rėkia. Toliau užsiimkite įprasta veikla, nekreipkite dėmesio į vaiką, apsimeskite, kad jo rėkimas jums nekelia problemų, išlaikykite šaltakraujiškumą. Galbūt tai įvyks ne iš karto, bet tikėkite, kad jis nustos linksmintis. Kai jis nusiramins, pasikalbėkite su juo apie tai, kas atsitiko ir kodėl.

Su mažesniais vaikais patartina juos pasodinti į saugią vietą, kad jūsų nematytų, ir leisti jiems išsiverkti. Daugeliui motinos verksmas gali suspausti širdį, bet jūs galite tai padaryti. Vaikas supras, kad nieko nepasiekė, ir nustos.

Apdovanokite vaiką, jei jis to nusipelnė

Derybos su vaiku yra tinkamos. Žinoma, tik tam tikru mastu ir tam tikrose situacijose. Derybos gali būti teigiamos, bet gali būti ir neigiamos. Leiskite jam vakare žiūrėti televizorių, jei jis visą dieną klausė. Neleiskite, jei jis neklausė ir mėtėsi ant grindų. Taip pat nesileiskite įkalbinėjami ir pakartotinai verkdami.

Apdovanoti vaiką taip pat galima mėgstamos pasakos žiūrėjimu, saldainiu, nauju žaislu ar kelione į zoologijos sodą. Galimybių yra daug. Tiesiog reikia žinoti, ko vaikas nori ir kas jam patinka. Tačiau, pasak specialistų, derybos neturėtų būti dažnos, nes jos menkina autoritetą. Kartais reikia aiškiai parodyti vaikui, kas yra viršininkas, ir užimti tvirtą poziciją. Ypač tokioje situacijoje, kai vaikas nori daryti kažką, dėl ko gali susižeisti arba jam gali kilti pavojus.